SHaDoW kurybos uzkampis...

Nu laukiu kritikos xD . Uzejo stimulas kazka kurti cia apie ta kumele, tai reikia suzinoti, kaip jum ta 3 versija?

Svečias

labai faina... Miela.. ir tesinio noretusi.. Smile

Kai isiskaitai.. taip idomu pasidaro, jog noretum testi ir testi.. tjum klausyk.. parasyk knyga, isleisk.. ir perrasyk cia.. ot ydomu bus.. XD Surprised

Gera versija. Bet šeip tooookia graudinanti. Šakės.

Maziau- lengva tau pasakyti. Siaip jeigu sita istorija wetintu koks kritikas, tai palaikytu niekam tikusiu kurineliu... Cia daug klaidu kalbant apie stiliu ar apie ka kita. Tad norint wien gera rasini parasyt reikia unreal daug darbo, o ka kalbeti apie knyga . Bet visko gali buti xD

Liberty- aciu. Kazkaip buwo uzejus kurybos muza...

Sekantis mano darbas manau bus kokia juokinga istorija... Wo gana cia werkti xD

Rytas. Tamsus ir niurus. Uz lango rukas. Beveik nieko nesimato. Sio ryto taip ilgai laukiau- taciau taip jo bijau. Siandien, issipildys didziausia mano gywenimo svajone. Taciau as bijau jos. Bijau ja nusivilti. Bijau, kad viskas bus kitaip, negu tikiuosi. Bijau, kad viskas bus wisiskai kitaip...
Ilipu i autuobusa. Ziuriu pro langa. Po kolkas matau namus, daugiaukscius, automobilius, zmones ir laimingus arba susirupinusius ju veidus. Uz keliolikos minuciu miestas dingsta. Mano akiraty dabar kaimo gyvenviete: nusiurusios trobeles, apleisti laukai, lauke palikti susale gyvuliai, purvini ir pikti kaimieciai. Taip nenoriu to daryti... Gal nedaryti to? Gal viska pamirsti, viska... Viska, ko negaliu pamirsti. Viska, kas mane kankina. Bet ne, as tai padarysiu. Padarysiu nesvarbu kokia kaina.
Islipu is autobuso. Einu kaimo keliuku. Mane apipuole tukstanciai minciu... Bandau jas nuvyti. Sunkiai sekasi... VIs del to as pasiryzau, ir turiu tai padaryti. Autobuse jauciausi tokia galinga ir uztikrinta, o dabar tokia silpna ir neapsisprendusi. Bandau apie nieka negalvoti. Bandau mastyi ir gyventi sia akimirka.
Ir stai- ta baisioji ir nelemtoji kaimo gyvenviete, kur pamaciau savo gywenimo meile... savo vilti... savo zirga... savo...
jauciu, kaip keliai linksta. Apsunksta wisas kunas, galva apsvaigsta. Noriu namo... Noriu grizti atgal... Nenoriu wiso to matyti... Taciau sias sapaliones nuvyja kazkoks zvengimas. Toks artimas ir pazistamas. TOks paguodziantis ir sustiprinantis. Taip, as ji atpazistu. Ir sis zvengimas veda mane pirmyn. Jis man sueike jegu. Ir stai, as zengiu. Zingsnis po zingsnio, vis arciau. Pries mane atsiranda kazkoks diedas:
- Na, ko tau cia?!
As prarandu balsa... Nieko negaliu pasakyti. Vel isgirstu ta pati zvengima. Ta pati paciausia... Ir lyg atsibundu:
- Sveiki. As atejau aplankyti wieno zirgo. Kuris, kiek zinau, dabar gywena pas jus. Matot, as ta kumele seniau jojau, priziurejau...
Mano kalba pertraukia tas kaimietis:
- A, tu kalbi apie Kastone? Apie ta kuina? Kuri tokia silpna, kad wos vezima patempia?
Po situ zodziu norisi jam trenkti, ji uzmusti. Tegul pirma paziuri i save! Ir dar taip mano kumelyte vadina... Taciau negalima tyleti, reikia kalbeti:
- Kastonine...
Ir jis mosteli ranka parodydamas kazkoki apgriuvusi tvarta...
Mano sirdis verkia. As negaliu patiketi.
Ieinu i ta pastata. Jame vien meslas, sienose milziniski plysiai, sotgas kiauras. Cia salciau negu lauke. Vietoj gardu gyvuliams- cia sukaisioti kazkokie pagaliai, panasiai kaip tvoreles... Praeinu pro baisia karve. Pro meslinas kiaules.
Ir...
Prieinu prie sawo kumeles. Ji stovi islauzytame ir baisiai ankstame garde.
Ji atrodo tikrai blogai... As pravirkstu. Toliau paziurineju ja. Anksciau ji buwo grazi, graksti kumele, ilgu riestu kaklu, zvilganciu kailiu. Jos akyse visada matydavau ugneles. Garde ji visada stovedawo ir laukdawo manes. Kai ateidavau, pradedawo dziaugtis. O dabar ji visiskai kitokia..: liekna, idubusiais sonais, zaizdota, nusiurusiu ir susivelusiu kailiu, kuris gabalais iskrites. Jos kaklas liesas. Akyse nebesimato jokio dziaugsmo, tik baime ir skausmas...
Priejau arciau jos. Paglosciau. Si tik uzlenke ausis. Regis, kiekvienas prisilietimas, jai skausmas. Ji nekreipia i mane demesio. Issitraukiu is kuprines obuoli. Istiesiu ranka. Taciau ji net nepaziuri ton pusen. Pabandau ja pakalbinti. Ji tik nusisuka. Paglostau ja. Taciau ji man ikanda i ranka. As atsoku. Ikanda gana stipriai.
Tada as ir supratau. Viska supratau.
Salia gardo padejau maiseli su obuoliais, poponu, avizom, kantaru.
Padejau ir isbegau is arklides.
Nebenoriu daugiau nieko...
Niekada gywenime...
Kaip skaudu kai tawe isduoda... Bet dar skaudziau isduoti paciam...

Pirmas rasinys, kuri rasydama nesusivaldziau... OMG...

Jėzau...Shadow...Nerealu žliumbiu...

Svečias

Labai mielas ir uz sirdies griebentis kurinelis, tik matau pradzioje sioki toki trukuma.. Tu vis sakai jog kazkur vaziuoji, bet vis tesi ir nepasakai kur... Rolling Eyes

o siaip tai lb... Sad

Maziau- tai ci air yra tas kabliukas uz kurio uzsikabini..-kur vaziuoja? pas ka? neturi matau supratimo apie rasinius..Arba ju nesuorantiGrazus rasinys.saunuole Shadow.Mane zinok tu irgi uzvedi ant tokiu bet kazkaip susilaikau nes nenoriu kartotis Very Happy

Aciu paneles...

Maziau- ta nezinomybe, yra lyg variklis. Skaitytojas skaito, ir skaito, jam idomu, kas ivyks toliau. Cia tokia uzkslanda, kuri tik veliau atsiskleidzia.
Bet vistiek aciu

O siaip jus esat nerealios taip gerai wertinat...

Svečias

Nors.. joa... Siaip kai issiskaitai pasidaro taip idomu.. ir vis skaitai kas bus toliau.. Smile

TAU

Tu-lyg pasaka tikra
Lyg svajone sukurta
Be taves- niekada nebus manes
O be manes- taip pat tawes...

Niekada nepamirsiu,
Kai lenktyniaudawom su pauksciais,
Kai svlenus ryto vejelis
Persipindawo tawo karciuose...

Taciau, jau zinai-
Pasaulis negailestingas.
Teks pamirsti gerus laikus
Ir pradeti gywenti is naujo...

Asara nurieda mano veidu.
Zinau, tu viska supranti.
Ir supranti, kad viskas viskas,
Kas ivyko-liks tik uzmarsty...

Musu sirdys Niekada nebeplaks wienu ritmu.
Niekada niekada...

Grazu,bet turiu tau toki pastebejima. Jei skaitysi posmelius atskirai-viskas grazu,rimuojasi,idomu. O stai,kai ziuri i eilerasti bendrai- jis atrodo tarsi sulopytas is skirtingu daliu. Pavyzdziui,pirmas ir antras,antras ir trecias ,posmai tarsi tarpusavy pjaunas. Man anksciau lygiai tas pats gaudavos,tai vat cia toks pastebejimas del stiliaus klaidos.
Tikiuosi nesupyksi,seip viskas labai grazu:).

Aciu uz kritika.
Na, nesu as kazkokia menininke.
Siaip kartais uzeina noras isislieti, ir issilieju.
Na ka, stengsiuso tobuleti

Dar ir dabar gerai pamenu, kaip is manes ateme laisve. Kaip is laisvos sielos jie mane paverte eiliniu arkliu... Kaip jie mano sirdi sudraske i maziausius skutelius... Kaip is mano laisvuno sielos nieko nebeliko...
As buvau neklauzada kumeliukas. Is tiesu, buvau didziausias nenuorama is visu. Suoliuodavau laukais ir didziaautemes vausi sawo kilnia prigimtimi. Besaikiskai naudojausi laisve, taciau nemokejau jos ivertinti. Ech...
Vaiksyteje didziaja sawo gywenimo dali praleidau prie upelio- ten mes su kitais kumeliukais seldawome kaip tikri laukiniai. Zmogaus akis negalejo cia musu uzmatyti, turbut todel jis niekada nesuprato, kokia yra tikroji zirgo prigimtis...
Cia mes rengdavome lenktynes, varzydavomes vieni su kitais, noredami issiaiskinti, kuris yra geriausias.
Lenktyniaudawom su veju, jautemes tikrais laisves vaikais. Ir mums atrode, kad taip tesis amzinai.
Taip mes dziaugemes sawo nerupestinga ir vejavaikiska vaikyste.
Taciau viena diena pradejo detis keisti dalykai- ateidawo zmogus, prisiviliodavo kuri nors is kumeliuku, ji prisirisdawo ir issivesdawo. Ir niekados nebeparvesdavo. Ir tai buvo labai keista.
Anksciau, nors ir su baime, visi laukdawo zmogaus pasirodymo. Jis mums idedavo sieno i edzias ir mes del to jautemes laimingi.
Dabar mes visiskai jo nelaukdavome. Tik pamate ji, skuosdavome per pieva, kiek tesesi tvora. Taciau jis buwo kantrus. Vis del to vienas is musu nesugebedawo atsilaikyti smalsumui, ir prieidawo. Taip jis iskeisdavo sawo laisvuno siela i smalsuma. Ir viskas...
Po tam tikro laiko, pievoje, prie upelio likome dviese. Zinojau, kad jie manes neissives. Ne, to tikrai nebus.
Ir stai, jis vel atejo. Kaip visada, nesinas kibireliu, kurio viduje kazkas itin gundanciai traskejo, o rankoje laike virve. As apsisukau ir nusuoliavau, kie kojos leidzia. Pamenu, kaip apsigreziau perspeti sawo draugo, taciau zmogus jau vedesi ji anapus tvoros...
As likau vienas. Musu buvo tiek daug. O dabar as vienas. Vienas kaip pirstas. Dienu dienas is vieno ganyklos kampo i kita suoliuodavau be sustojimo, nes nebegalejau istverti vienatves. Laisve, ta saldzioji laisve, kai ja isgyweni wienas pats, ji nieko verta.
Zmogus nepasirode. Jis niekada neateidavo i ganykla. Niekada manes nebande prisivilioti.
Jis buwo gudrus. Kiekwiena diena jis ateidawo prie pievos tvoros, nesinas tik virve. Jokio kibirelio, nieko.
Nebegalejau iskesti vienatves. Ir vis del to as pasidaviau... As isdaviau laisve, ir visa, kas man buwo brangu...
Sukaustytais zingsniais, lyg su paralyziuotom kojom zengiau prie zmogaus... Mano siela saukte sauke apsigrezti, suolioti tolyn. Taciau as zinojau, kad atejo laikas.
Ant mano kaklo virve. Jauciuosi lyg nugaletas karo lauke. Jauciuosi lyg isdaves sawo gimtaja sali, viska, kas man brangu.
Taip, as isdaviau.
As neturejau kitos iseities.
Atleisk...
Pamenu, kad labai skaudziai pasigailejau, kad pasidaviau zmogui.
Jie man be jokio gailescio i burna ispuraude kazkoki salta gelezies gabala.
Jis zeide ir pjove mano zandus.
Po to jie man ant nugaros uzdejo kazkokia kupra, kurios as visada bandydavau nusikratyti.
Uz tai, kad as priesindavausi gaudavau skaudziu kirciu.
Ir as ismokau nebesipriesinti.
VIena karta ant manez uzlipo zmogus, ir tai buwo pat slyksciausias dalykas, koki buwau patyres iki tol.
Ne todel, kad man buwo sunku begti, ne todel, kad jis zeide mano burna ir mano sonus.
Ne todel.
Todel, nes as turejau paklusti.
O jei nepaklusdavua budavau tiek nulupamas, kad vos paeidavau.
Zmogaus pentinai, sugrusti i mano sonus, verte mane eiti i prieki.
Veliau jie mane priverte sokineti. Is pradziu man tai patiko. Taciau veliau, jie liepadavo man pavargusiam sokti vis auksciau ir auksciau, kol nebesugebedavua paeiti, ir krisdavau kartu su raiteliu.
Uz nuovargi taip pat budavau skaudziai musamas.
Nebegalejau viso to pakesti- man sito buwo per daug.
As tapau bejausmis ir saltas.
Todel, nes visi man buwo bejausmiai ir salti.
Taip as buvau zlugdomas diena is dienos.
Diena is dienos tapdavau vis didesniu nieku.
Ir stai, atejo diena, kai pajutau, kad nebeturiu jegu.
As buvau per daug pavarges, kad toliau eiciau.
Jokie pentinai ar botagas manes nebutu priverte eiti toliau.
Zmogus, tas pats, kuris pries tiek metu mane is cia isvede, ateme man ir mano draugams laisve, veda mane cia.
Mes jau ganykloje. Jis nuimu kantara, paglosto mano isvanotus sonus ir prisiglaudzia.
Tada as pajutau jegu antpludi.
Nezinau kodel. Gal del to, nes pajutau dar niekada nepajusta dalyka- svelnu prisilietima? O gal del to, nes tai buwo tie patys laukai, ta pati laisve?
Ilgai nieko nebelaukes, nusuoliavau taku.
Nors jau nebebuwau toks jaunas kaip kadaise, jauciausi taip pat, kaip pries daugeli metu. Vel lenktyniavau su veju, vel elgiausi kaip neklauzada vaikas.
Atsiduriau salia upelio. As sustojau. Isiziurejau i sawo atvaizda vandenyje.
Ir tada supratau, kaip nekenciu saves.
Isdaviau laisve, ir stai ko sulaukiau.
Praleidau dar cia pora dienu. Buvau laimingas kaip niekada. Jauciausi, tarsi naujai gimes. Taciau zinojau, kad jau esu senas zirgas.
Ir stai, zmogus vel gi atejo i pieva.
Nesinas tuo paciu kibireliu ir virve.
Jis susvilpe. As pririsnojau prie jo. Sis pagloste mane, uzdejo kantara ir mes isejome.
As zinojau, kur jis mane veda.
Ir zinojau- niekada cia nebesugrisiu...

Vnz tokia kvailoka istorija, mintys isdraikytos, tai lb nekritikuokit

Labai patiko kurinys griebiantis uz sirdies

» SHadoW bankas